Vėlinės
Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines užmirškime nesibaigiančias varžytuves

Šiųmetė Lapkričio 1-oji mums, gyviesiems, sunkiais ir įtemptais 2020 metais išauš sekmadienį… Regis, kad pats Viešpats siunčia mus „sekmą dieną švęsti“ minint Visus Šventuosius su Anapilin išėjusiais artimaisiais, mylimaisiais…
Kaip ir daugelį metų, šią dieną žvakelių liepsnos vėl nušvies mažas, jaukias, išpuoselėtas kapinaites pamiškėje. Kapinaites, esančias tylios, gražios ir taip pat išpuoselėtos Aukštaitijos gyvenvietės pakraštyje. Gyvenvietės, turinčios nuostabų pavadinimą – GRYBĖNAI.
Išlakių medžių paunksnėje nusitiesusiose kapinėse galima atsekti daugelio šiose vietose gyvenusių ir tebegyvenančių šeimų istorijas. Antkapių užrašai byloja, kad čia ilsisi Šalnos, Čepuliai, Abariūnai, Abaravičiai, Cicėnai, Mackevičiai, Jakučiai, Sergedos, Meškėnai, Janušauskai… Ir gyvi būdami jie giminiavosi: Abariūnienė ir Mackevičienė – tikros seserys, Jakučiai ir Abariūnai – pusbroliai ir pusseserės, kitus palaidotus asmenis taip pat siejo artimos ar tolesnės giminystės ryšiai.
Grybėniškiai, lankantys artimųjų kapus, labinasi, bendrauja lyg viena graži šeima, kurios išsibarsčiusios atžalos sugrįžo čia amžinojo poilsio ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimesnių kraštų. Taip šalia savo mamos atgulė pasaulinio garso režisierius Giedrius Mackevičius, kurio palaikus sesuo jo valia parvežė iš užsienio.
Grybėnų kapinės – tarsi šalia jų augantis senas ir brandus obelų sodas, iki šiol vedantis vaisius ir saugantis atmintį, sodinusių rūpestingų rankų šilumą.
Šiandieną kapines rūpesčiu ir globa apgaubia nedidelė, bet puiki ir labai gyvybinga Grybėnų bendruomenė. Čia sutvarkytas kiekvienas kauburėlis, net jei gyvų artimųjų seniai nebelikę. Pavasariais Viešpaties ir Gamtos ranka papuošia Grybėnų kapinių šlaitus žibuoklių žiedais. Rudens sutemas per Visų Šventųjų dieną ir Vėlines sklaidys Žmogaus uždegta atminties žvakė.
Ir jeigu šiemet Jūsų žvakutės degs namuose, jei nepavyks aplankyti Anapilin išėjusių artimųjų kapų, prisiminkite įstabius vokiečių klasiko Hermanno Hessės žodžius: „Skausmas ir skundas yra mūsų pirmasis, natūralus atsakas į mylimo žmogaus netektį. Jis padeda mums užgriuvus pirmajam gedului ir bėdai, bet jų nepakanka, kad mus susaistytų su mirusiuoju. (…) gyvuoja tokia mirusiųjų kulto tradicija: aukos, kapo puošmenos, paminklai, gėlės. Bet mūsų laikais auką mirusiam reikia aukoti savo sieloje, atminimu, tiksliausiu prisiminimu, mylėtos būtybės atkūrimu savo viduje. Jei tai įstengiame padaryti, tada mirusysis toliau eina greta mūsų, jo paveikslas yra išsaugotas ir padeda mums skausmą padaryti vaisingą.“
Ramybės Jums…
Oresta Emilija Katakinienė